Balandžio 10-12 dienomis Prancūzijoje Paulo Ricardo lenktynių trasoje vyko pirmasis šių metų Europos Le Mano čempionato etapas. Jame debiutavo šešiolikmetis vilnietis Gustas Grinbergas, po sėkmingos kartingo karjeros šiemet persėdęs už 420 AG „Norma M30“ lenktyninio monstro vairo. Susidomėjimas prestižinėmis ištvermės lenktynėmis yra milžiniškas visame pasaulyje, tad, nenuostabu, kad į šalia Marselio esančią trasą kelionę suplanavo ir Lietuvos žurnalistai. Vieno jų nuotykius, bei oro linijų požiūrį į keliautojus čia ir aprašysiu.
Pradžia jokių nuotykių nežadėjo. Gintaras (pavadinkime jį šiuo vardu) internetu užsisakė bilietą iš Vilniaus į Marselį su persėdimu Frankfurte. Skrydis numatytas ankstų balandžio 13 dienos rytą. Keliautojas iš kitos komandiruotės turėjo parskristi balandžio 12 dienos naktį, taigi vienintelis iš anksto numatytas nepatogumas buvo miego trūkumas. Na, galima pamiegoti ir lėktuve, nedidelė bėda.
Po įdomios treniruočių dienos Europos Le Mano čempionate, kur mūsų komanda pirmavo pirmosiose treniruotėse, ruošiuosi miegui. 23.00 pypteli telefonas. Rašo Gintaras: „Dėl „SAS“ vėlavimo įstrigau Kopenhagoje. Bandysiu kaip nors gauti bilietą tiesiai į Marselį“. Miegai išsilakstė. Pirma mintis – galimybė Gintarui atskristi į Marselį lygi nuliui. Bet pasikalbame telefonu ir sudėliojame veiksmų planą. Gintaras paaiškins „SAS“ atstovams Kopenhagoje situaciją, o aš susisieksiu su „Lufthansa“. Draugiškai pakeiksnojame skandinavus už tai, kad jie nepalaukė ne dėl savo kaltės vėluojančio Gintaro ir išskrido iš Kopenhagos. Ir prasideda. Gintaras pasakoja danams, kad jis ryte turi būti Marselyje. Danai sako – OK. Ir pažada jį pristatyti į Vilnių kitos dienos pietums. Tai reiškia, kad jis į Marselį neatskris. Visi puikiai suprantame, kad buvo pirkti atskiri bilietai, taigi „SAS“ lyg ir neatsakingi už vėlavimą į „Lufthansa“ skrydį. Bet norisi supratimo ir pagalbos. „SAS“ vykdo viską pagal jų numatytas procedūras ir sako – sorry. Skambinu į „Lufthansa“. Lietuviai miega. Renku vokiečius, nes tie dirba 24/7. Atsiliepia mergina, paaiškinu situaciją. Ji prašo palaukti ir įjungia muziką. Maloniai praleidžiu 7 minutes ir ryšys dingsta.
Skambinu dar kartą. Atsiliepia vaikinas. Pradedu pasakoti istoriją iš naujo ir bekalbant prisimenu, kad visi vokiečiai pamišę dėl lenktynių. Sakau: „Klausyk, Gintaras ne šiaip poilsiauti skrenda. Jis važiuoja į Europos Le Mans čempionatą. Ar žinai tokį?“. Vokiečio balso tembras pasikeičia. Jis žino viską apie lenktynes ir nenustebčiau, jei per Niurburgringo 24 valandų lenktynes jis visą savaitę Eifelio miškuose gyvena palapinėje ir per tą laiką išgeria 7 dėžes alaus. Atsiranda artumo jausmas, o „Lufthansa“ imasi darbo. Pirmiausiai išsaugo atgalinį skrydį. Žinojote ar ne, bet jei nepanaudosite pirmo savo skrydžio, tai atgalinis negalios. Tai padaryta. Dabar ieškome, kaip Gintarui iš Kopenhagos teleportuotis į Frankfurtą ir spėti į jau nupirktą skrydį į Marselį. Randame ir aišku tai kainuoja. Velniai nematė, imam!
Tuo metu Gintaras važiuoja į „SAS“ pasiūlytą viešbutį 3 valandų nakvynei. Nors šiek tiek pailsės, nes ryte laukia lenktynės oro uoste.
7:32 gaunu žinutę – „Frankfurto lėktuve jau sėdžiu“. Aha, išskrido iš Kopenhagos, bet ar spės į Marselio reisą. Frankfurto oro uoste atstumai dideli ir jei skrydis ne iš to pačio terminalo, tai visko gali nutikti. Pypt! „Spėjau į paskutinį autobusą. Veža į lėktuvą“. Dar už poros minučių praneša, kad jau lėktuve.
Taigi, viskas baigėsi sėkmingai. Ką supratome? Oro linijų veidas – žmonės. Galima įvykdyti viską pagal numatytas procedūras ir jaustis padarius viską, nors nieko nepadaryta ir klientas nepatenkintas. O galima pasistengti labiau, paimti papildomų pinigų savo įmonei ir visi bus laimingi. Šįkart „Lufthansa“ laimėjo.
Informacija Dariaus Grinbergo
